ūpauti

ū̃pauti, -auja (-auna), -avo, ū́pauti 1. intr. aimanuoti, dejuoti, guostis: Anas da labiau ū̃pauja, kaip kitas bėdoj būdamas Trgn. Gegutėlė kukavo, šaly sodo ūpavo, didžias dūmas dūmojo LTR(Pb). Po vargelį ūpavau, kai gegutė kukavau LTR(Klt). 2. LTR(Prng) žr. 2 ūkauti 2: Šūkavo, ūpavo močia dukrę savo. – Atjoja pijokėlis: ar tu eisi až jo? (d.) Slk. 3. žr. 2 ūkauti 3: Girdėjau, bažnyčioj jų mergaitė ū́pavo Slk. Vaikas, kuris nemoka kalbėt, guli lopšy ir ūpauna Ign.